Mano miego istorija prasidėjo prieš maždaug 7 metus. Būdama 27-erių, vis dar gyvenau užsienyje ir buvau ką tik įgijusi magistro laipsnį. Bet po intensyvių studijų ir sekinančių santykių pervargau. Grįžau į Vilnių, atsigavau ir pradėjau psichologės karjerą. Tik po kurio laiko supratau, kad kol augau profesine prasme, mano miegas patyliukais po truputį pradingo.

Viskas prasidėjo su kartkartėmis prastomis naktimis, ir per laiką peraugo į gilią lėtinę nemigą. Naktis po nakties vartydavausi, bandydama užmigti. Kartais prabusdavau paryčiais ir svarstydavau ar jau pradėti dieną, ar apsimesti, kad miegu. Galiausiai supratau, kad nors stresas ir baigėsi, nemiga tik prasidėjo. Taip kamavausi ne vienus metus. Toks buvo mano gyvenimas, iki kol 2023-ieji atnešė vilties. Ar tai skamba pažįstamai...?

Atradusi kognityvinę elgesio terapiją nemigai (KET-N), pasijutau tarsi aptikusi užmirštą lobį. Neįtikėtina, bet gilioje akademinėje praeityje su šia metodika jau buvau teoriškai susidūrusi. Po dešimtmečio ji man tapo naujai svarbi, šįkart praktiškai siūlydama išsigelbėjimą nuo ilgalaikės nemigos kančios.

Tačiau mano skepticizmas išliko. Iki tol jaučiausi išbandžiusi viską nuo meditacijos iki vaistų, o miegas nesugrįžo. Patys vaistai, skirti nemigai, sukėlė naują problemą - pašalinį poveikį. Viskas baigėsi siaubingu apsilankymu priimamajame, kur susidūriau su daktarų ultimatumu: arba miegu (su vaistais) arba tęsiu kovą su alerginėmis reakcijomis.

Tuo metu mane kamavo ne tik nemiga ir šalutinis vaistų poveikis. Per paskutinius nemigos metus netekau maždaug trečdalio plaukų, nuolat lūžinėjo nagai, suprastėjo atmintis ir jaučiau lėtinius kūno skausmus. Viskas dėl daug metų apleisto miego.

Aš daugiau taip tęsti nebegalėjau...

Prisimenu, kaip sėdėjau viena greitosios pagalbos skyriuje, be vilties. Verkiau ir jaučiau kaip ašaros graužia mano ištinusį veidą. Tą dieną aš sau pažadėjau, kad rasiu būdą sau padėti.

Nepaisant nuolatinės baimės, pradėjau mažinti vaistų dozę. Tai sukėlė nemigos cunamį, bet aš buvau pasiryžusi tęsti. Po kelių savaičių aš sugrįžau prie KET-N, nepaisant savo abejonių. Nebeturėjau ko prarasti. Apsiginklavusi senais metodiniais protokolais, leidausi į savigydos kelionę (vieniems visgi nerekomenduoju). Diena po dienos, savaitė po savaitės nerangiai „lipau“ per programos iššūkius. Nepaisant pagerėjimų ir pablogėjimų, mačiau laipsnišką savo miego transformaciją ir ... vidinę ramybę.

Kiekviena naktis atnešė trapią viltį, padėjusią judėti į priekį. Nors ir buvo nelengva, padėjau savo kūnui atsistatyti ir jis pagaliau išmoko vėl užmigti. Be vaistų, papildų ar 2h meditacijų. Artimųjų paraginta, dokumentavau šią kelionę. Ji nėra graži. Bet labai tikra. Šiandien aš jau nebeturiu nemigos. Tapau viena iš tūkstančių kitų, kurie savo kailiu patyrė, kad nemiga yra išgydoma.

Kai mano miego kelionė atėjo į pabaigą, supratau, kad galiu padėti ir kitiems. Pabaigiau papildomą kursą psichologams ir tapau sertifikuotu KET-N specialiste - miego psichologe. Taip nejučia sujungiau asmeninę patirtį su profesiniu tikslu. Šiuo metu man nėra didesnio džiaugsmo nei lydėti kitus jų miego kelionėse, padėti prisiminti, ką reiškia pabusti pailsėjusiam ir motyvuotam pradėti dieną.